T-COACH.LT – Treniruotės struktūros sandara (IV dalis)

Metinio ciklo struktūra (makrociklas)

Metinis ciklas – sportinio rengimo vienų metų laikotarpis, kurį sudaro tam tikras makrociklų (paprastai – parengiamasis, varžybų ir pereina­masis periodai) skaičius, jų santykis, sandara ir seka. Klasikinė periodizaci­jos teorija tokia: makrocikle periodų ribos apibrė­žiamos ne kokiu nors formaliu skaičiumi, o laiku, kuris objektyviai būtinas parengti sportininką konkretiems uždaviniams išspręsti, sporto šakos fizinėms ypatybėms ugdyti. Todėl skiriami trys metinio treniruotės ciklo periodai: 

  • parengiamasis (sportinei formai įgyti): 
  • varžybų (optimaliai siekiama geriausių spor­tininko rezultatų ir jų stabilizacijos); 
  • pereinamasis (aktyvus sportininko poilsis).

Sporto treni­ruotės periodizacija yra sportinės formos tobu­linimo kaita, per kurią cikliškai nuosekliai keičiasi sportininko kompleksinė sveikatos, organizmo morfologinės ir funkcinės būsenos bei fizinio, techninio, taktinio parengtumo išraiška, leidžianti siekti sportinių rezultatų, vyksta santykinė stabi­lizacija ir laikinai prarandama sportinė forma. Tai reiškia, kad trenerio numatomi metinio ciklo treniruotės parametrai (periodų ir etapų trukmė, bendrojo ir specialiojo rengimo santykis, jų keiti­mosi tvarka ir t. t.) gali būti tikslūs tiek, kiek jie atitinka objektyvius sportinės formos ugdymo dėsnius konkrečiomis jų įgyvendinimo sąlygomis. Per kiekvieną sportinio rengimo periodą spor­tininko organizmas įvairiapusiškai rengiamas kitam etapui. Sportinės formos siekimo etapas, metinio makrociklo dalis, trunkanti nuo specia­laus rengimosi pradžios iki pirmųjų pagrindinių varžybų arba tų varžybų pirmų rungtynių (2–4 sa­vaitės), yra ypač svarbus (vyrauja specialusis spor­tininkų rengimas) ir galima pasiekti labai gerą sportininko treniruotumą varžybų periodu. Tų sporto šakų, kuriose vyrauja ištvermė, ciklų trukmė paprastai ilgesnė, greitumo jėgos sporto šakų ­trumpesnė.

Varžybų periodo trukmė­ 4–5 mėn., parengiamojo periodo trukmė – 5–6 mėn., pereinamojo – nuo 1 iki 2 mėn. Kiekvienam periodui būdinga savita treniruotės krūvio ir intensyvumo kaita. Fizinio krūvio apimtis didėja iki parengiamojo periodo vidurio, vėliau pralen­kia intensyvumo kreivė. Labai svarbus valdymo veiksnys yra intensyvumas. Jeigu intensyvumas anksti pasiekia didžiausią, tai anksti galima laukti gerų rezultatų. Praktika rodo, kad jie nebūna stabilūs. Antra vertus, parengiamojo periodo pabaigoje arba varžybų periodo pradžioje galima treniruotis intensyviai esant net didelei krūvio apimčiai. Antras svarbus valdymo veiksnys ­pratybų turinys ir atitinkamas pratybų grafiko sudarymasPirmoje parengiamojo periodo pusėje vykdoma bendrojo fizinio rengimo programa (atletinis rengimas) ir antroje paren­giamojo periodo pusėje pasiekiama geriausių rezultatų. Didžiausias mažos apimties intensy­vumas būna varžybų periodo pradžioje. Tuo metu pratybų turinį sudaro varžybiniai pratimai. 

Metiniame makrocikle sportinis rengimas vyksta įterpiant varžybų periodus. Tai ypač ryšku žaidimuose, tenise, krepšinyje ir kt. sporto šakose. Sportinio rengimo vyksmą stengia­masi sieti su varžybų sistema, nuosekliai vyksta didėjanti ir mažėjanti fizinio krūvio apimties ir intensyvumo kaita. Daugelis trenerių pereina iš tradicinės periodizacijos į 2–3 ciklų periodizaciją metinėje makrociklo struktūroje. Žaidimuose metinis sportinio rengimo ciklas – sportinio rengimo vienų metų laikotarpis, kurį sudaro tam tikras skaičius makrociklų. Ciklas apima visas sportinio rengimo sudedamąsias dalis (fizinį, techninį, taktinį, mentalinį ir kitokį rengimą), sporto varžybas bei sportininko atsigavimą priklausomai nuo mikrociklų uždavinių. Paprastai žaidimuose metinį sportinio rengimo ciklą sudaro trys mak­rociklai – parengiamasis, pagrindinis (varžybų) ir pereinamasis. Kartais būna šeši makrociklai.

Ištvermės sporto šakose ugdant ištvermę, organizmui prisitaikyti reikia daugiau laiko, iki 6 mėn. Kai trumpinamas parengiamasis periodas, per anksti pradedamas mažinti pratybų krūvis, kuris charakteringas visam parengiamajam periodui. Dėl šių priežasčių, dar nepasibaigus varžybų periodui, sportininkų rezultatai blogėja. Pastovūs geri rezultatai galimi tik tada, kai yra visavertis parengiamasis periodas, kuriame sportininkas gali įgyti savo geriausią sportinę formą. 

Priklausomai nuo sporto šakos, daugiamečio rengimo etapo, sportininkų kontingento atskirų periodų ir etapų trukmė nevienoda. Dabar didelio meistriškumo sportininkai metiniame cikle turi daugiau varžybų, jos vyksta 8–9 mėnesius (išskyrus sezonines sporto šakas), taigi sportininkai praktiškai ištisus metus dalyvauja varžybose. Tokia yra ir dabartinė sporto tendencija: dalyvauti var­žybose – vienas iš efektyviausių didelio meistriš­kumo sportininkų rengimo būdų. 

Metiniai makrociklai gali būti įvairūs, bet daž­niausiai vieno arba dviejų ciklų. Pirmu atveju ge­riausia sportinė forma įgyjama vienąkart, antru ­dukart (žiemą ir vasarą). Atskirais ciklais siekiama skirtingų tikslų. Sportinės formos raidą, atsižvel­giant į sportininko individualias ypatybes, klimato sąlygas ir organizacinius veiksnius, sąlygoja sporto treniruotės ir varžybų periodizacija. Kiekvienas ciklas, etapas rodo, kokia įgyta sportinė forma. 

Ciklinių sporto šakų makrociklo kiekvieno etapo trukmė tokia pati (6 savaitės), todėl galima palyginti daugelio metų treniruočių krūvio ir intensyvumo dydžius, jų kryptingumą ir or­ganizmo atsigavimo trukmę. 30 savaičių paren­giamasis periodas suskirstomas taip: pirmas ciklas susideda iš 3 etapų po 6 savaites, antras ciklas – iš 2 etapų po 6 savaites. Kiekvienas etapas tikslingai kryptingas, kiekviename iš jų sprendžiami specialieji sportinio rengimo uždaviniai ir naudo­jamos atitinkamos priemonės. Nors svarbiausių varžybų laikas keičiasi, pati makrociklo struktūra ir turinys nesikeičia, atitinkamai pataisomas tik kalendorius. Ši metinė struktūra yra veiksminga, nes optimaliai sukaupiamos sportininko fizinės ir psichinės galios siekiant sėkmingai pasirengti svarbiausioms sezono varžyboms.

Būtina parengti realią metinio makrociklo kie­kybinę ir kokybinę sportinio rengimo programą. Treneriai, naudodamiesi pateiktu ištvermės sporto šakų makrociklo variantu, privalo: 

  • registruoti visų pratybų priemonių krūvį, sumuoti savaitės, mėnesio, etapo krūvio dydį ir analizuoti jo apimties kaitą; 
  • vykdyti etapinę sportininko treniruotumo ver­tinimo kontrolę (pedagoginę, medicininę bio­loginę); 
  • užrašyti visas treniruotės vyksmo charakteris­tikas (sportinio rezultato kitimą atliekant kontrolines varžybas, startinės ir staigiosios jėgų dydį ir jų kaitą, treniruotės vyksmo apimtį pagal visas pratybų priemones (%), lyginti su metiniu krūviu (100 %) ir t. t.) į individualią sportininko kortelę (dienyną) ir analizuoti kontrolinių pratimų ir krūvių dydžių, atskirų treniruotės priemonių ir varžybų rezultatų priklausomybę (per pratybas ir pasibaigus sezonui). 

Treneris ir sportininkas turi daugelį metų fik­suoti sportinio rengimo rodiklius. Tam braižomos fizinio krūvio diagramos, kreivės, fiksuojami krūvio parametrai, kintantys organizmo biologiniai ro­dikliai, svarbiausių varžybų rezultatai, geriausios sportinės formos pasiekimo terminai ir t. t. 

Šitaip galima geriau analizuoti sportinio ren­gimo vyksmą, nustatyti grįžtamąjį ryšį, koreguoti, stebėti, kaip kinta pajėgumas, įvertinti klaidas ir tai, kaip buvo treniruotasi. Treneris turi siekti, kad sportininko treniruotumas kistų pagal numatytą kreivę. Todėl šiandien metinio ciklo treniruotės krūvio analizė ir treniruotumo vertinimas didėjant sportininko meistriškumui atliekami nuosekliai. Makrociklo perspektyviniame plane numatomi kiekvienos rengimo rūšies pratybų turinys, varžybų kalendorius, uždaviniai bei siektini rezultatai, pratybų ir varžybų krūvių dydžiai bei jų racionalus santykis įvairiais metinio ciklo laikotarpiais, kompleksinės kontrolės sistema. 

Sportinė forma– tai optimali fizinio, techni­nio, psichologinio ir taktinio parengtumo būsena geriems rezultatams siekti. Sportinės formos rodikliai yra rezultatai, kurie pasiekiami per varžybas ir išreiškiami konkrečiais mato vienetais (cm, m, sek., kg), visų – fizinio, intelektinio, tech­ninio, taktinio – rengimo komponentų harmonin­ga darna. Tik šių komponentų optimali sankaupa leidžia teigti, kad sportininkas įgijo sportinę for­mą. Pvz., kad ir koks būtų geras fizinis, techninis, taktinis parengtumas, sportininkas negalės paro­dyti didelio meistriškumo atsakingose varžybose, jeigu nesijaus psichologiškai stiprus, neturės išsiugdytų valios savybių. Sportininko būsena nėra stabili, ji keičiasi pereinant iš vieno treniruotės etapo į kitą ir priklauso nuo sportininko parengtumo, sveikatos ir savijautos konkrečiu sportinio rengimosi laikotarpiu. Sportininko būsena gali būti: 

  • einamoji; 
  • etapinė; 
  • kintamoji. 

Einamoji sportininko būsenapakinta po vienų arba kelerių pratybų. Etapinė sportininko būsena trunka keletą savaičių arba mėnesių (pvz., geros sportinės formos, nepakankamo treniruotumo ir kitokia būsena). Kintamoji būsena atsiranda po kiekvieno fizinio pratimo ir greit praeina. Psichinė būsena – tai psichinės veiklos požymių esamu metu visuma: nuotaika, emociniai išgyvenimai, didelis energijos proveržis arba nuosmukis, psichinė įtampa. Tik pasiektas sportinis rezulta­tas, jo stabilumas rodo, kokia yra sportinė forma. Yra trys sportinės formos kaitos fazės: 

  • sportinės formos įgijimo; 
  • stabilizacijos; 
  • praradimo. 

Sportinės formos įgijimo fazėje sukaupiama ta statybinė medžiaga, iš kurios bus kuriamas spor­tinės formos statinys. Todėl šioje fazėje dedami pagrindai sportininko organizmo funkcinėms sistemoms ugdyti, fiziniam parengtumui, įgūdžiams ir mokėjimams įgyti, valiai stiprinti. Sportinė forma priklauso nuo šių komponentų, kurie išdėstomi nuoseklia tvarka ir atitinkamu dėsningumu, kokybės.  Antroje fazėje (stabilizacijos)tobulinama visa tai, kas susiję su sportinio rezultato gerinimu. Tačiau šioje fazėje sportiniai rezultatai svyruoja priklausomai nuo varžybų reikšmės, rengimosi joms, meteorologinių sąlygų ir kt. Trečia fazė – ­sportinės formos praradimas. 

Sportinės formos įgijimo trukmė individuali ­– nuo 2 iki 8 mėn. Tiktai pratybų ir varžybų rezultatų kaita rodo sportinės formos raidą, stabilizaciją, jos praradimą. Geriausius pratybų rezultatus būtina fiksuoti per kiekvienas pratybas arba keletą kartų per savaitės ciklą. Sportinės formos raidą lemia ir individualios sportininko ypatybės, ir metinės makrociklo treniruotės struktūra. 

Treniruotės periodai sudaromi taip, kad atitik­tų sportinės formos raidos fazes, kitaip sakant, treniruotės periodizacija remiasi sportinės formos valdymu įvairiose fazėse. Apibrėžti periodai nereiškia, kad staiga keičiamos treniruotės priemonės, kinta tik krūvis, jo turinys, pereinant iš vienos sportinės formos raidos fazės į kitą. 

Parengiamasis periodas– tai krūvio didinimo tvarkos nustatymas ir įvairių treniruotės priemo­nių derinimas. Problema ta, kad reikia rasti ge­riausią dviejų tendencijų suderinimo būdą, t. y. atitinkamai derinti mažo intensyvumo, bet didelės apimties krūvį, ir mažos apimties, bet didelio intensyvumo krūvį. Tradiciškai parengiamieji periodai susideda iš dviejų rengimo etapų: 

  • bendrojo; 
  • specialiojo. 

Šie etapai skirstomi dar į makrociklus, kurių trukmė nuo 4 iki 8 savaičių. Parengiamojo periodo pirmame makrocikle būtina pasiekti buvusį metinio ciklo pratybų lygį, pagal galimybes net pagerinti. Antrame makrocikle turi būti tobuli­namos prioritetinės sportininko ypatybės. Treni­ruotės krūviai yra specifiniai, atitinkantys pasi­rinktos sporto šakos ypatumus. Trečiame makro­cikle specialusis rengimas prilygsta varžybų sąly­goms. Treniruotės krūviai specialūs ir gana dideli. 

Varžybų periodai nustatomi pagal varžybų skaičių ir varžybų kalendorių. Varžybų kalendo­riuje išskiriamos svarbiausios varžybos. Peržvelgus geriausių pasaulio sportininkų rengimo planus, galima pastebėti, kad varžybų kalendorių sudaro parengiamosios varžybos ir rengimasis svarbiau­sioms varžyboms. Paren­giamosios varžybos panaudojamos kaip naują, didelį poveikį sportininko organizmui turinti tre­niruotės priemonė. Etapo trukmė – 4–6 savaitės.

Parengiamiųjų varžybų svarbiausi uždaviniai: 

  • patikrinti  sportinio rengimo efektyvu­mą; 
  • ugdyti kovotojo savybes, psichinį pastovumą ir patikimumą dalyvaujant varžybų serijoje;
  • etapo pabaigoje pasiekti gerų rezultatų. 

Tai verčia sportininką rungtyniauti didelėmis pastangomis, nes fizinės ir psichinės galios turi prilygti toms, kurių prireiks per svarbiausias varžybas. Rengimosi svarbiausioms varžyboms etapo trukmė – 6–8 savaitės. Tik per tokį laiko­tarpį galima gerokai padidinti sportininko treniruotumą, pasiekti naują kokybinį fizinių ir psichinių galių lygį. Varžybos šiame etape yra ir treniruojamojo, ir kontrolinio pobūdžio, dažniau­siai dalyvaujama neklasikiniuose nuotoliuose arba nepagrindinėse varžybų rungtyse. 

Varžybų periodu aktuali proporcingai maži­namo fizinio krūvio problema. Fizinis krūvis varžybų periodo pradžioje turi būti mažinamas laipsniškai (kaip viena iš etapo tendencijų) ir proporcingai. Bendra atskirų sporto šakų varžybų periodo trukmė skirtinga. Antroje varžybų periodo pusėje būtina pakartoti parengiamojo periodo sporto šakos pratimus, tada pastebimas naujo „šuolio“ efektas. Sportinės formos ugdymo eigą reikia suplanuoti taip, kad būtų kuo geriau pasirengta svarbiausioms varžyboms. 

Metinis treniruotės planas yra pratybų progra­mos projektas tam tikrai sportininkų grupei arba pavieniam sportininkui. Jis apima 12 mėnesių ciklą, kuris pradedamas parengiamuoju periodu ir baigiamas pereinamuoju periodu. Nacionaliniai ir tarptautiniai varžybų kalendoriai turi didelę reikšmę rengiant metinį treniruotės planą. Metinis treniruotės planas priklauso nuo sporto šakos, taikomos metodikos, individualių sporti­ninko ypatybių. Jame atsispindi metinės treniruo­tės tikslai, pratybų krūvio apimties ir intensyvumo parametrai, varžybų laikas, pratybų veiksmin­gumo vertinimo būdai (testai), kurie suteikia informaciją apie treniruotės krūvio veiksmin­gumą, sportininko darbingumo atgavimą. 

Pereinamąjį periodą sudaro aktyvūs poilsio ciklai, kurių trukmė – nuo 2 iki 4 savaičių. Perei­namasis periodas pasižymi treniruotės krūvio mažinimu, nevyksta varžybos, nenaudojamos specifinės treniruotės priemonės. Sistemingai naudojamos netradicinės treniruotės priemonės: masažas, plaukimas, gimnastikos pratimai, klimato pakeitimas ir t. t. 

Makrostruktūra – pagrindinių makrociklo laikotarpių – parengiamojo, varžybų ir pereina­mojo – santykis, sandara ir seka, vykstanti vado­vaujant treneriui ir atspindinti sportininko ugdy­mo ir jo fizinių ypatybių tobulinimo visą spektrą visais metinio rengimo etapais. Makrociklas – ilgas planingas sporto pratybų ir varžybų laiko tarpas. Makrociklo trukmę ir struktūrą lemia atskiro daugiametės treniruotės etapo pagrindiniai uždaviniai, sporto šakos ypatybės, būtinybė parengti sportininką konkrečioms varžyboms. 

Metinis ciklas – sportinio rengimo vienų metų laikotarpis, kurį sudaro tam tikras skaičius makrociklų. Metinis ciklas apima visas sportinio rengimo sudedamąsias dalis (fizinį, techninį, taktinį, mentalinį ir kitokį rengimą), sporto varžybas bei atsigavimą, kurių santykis keičiasi priklausomai nuo makro­ciklų uždavinių.

Sportininko rengimo metinis makrociklas turi būti moksliškai pagrįstas ir objektyviai susijęs su realiai egzistuojančiais dėsniais, remtųsi per daugelį metų sukauptomis mokslo ir trenerių praktikos žiniomis. Metiniame makrocikle vyrauja fizinis sportininko ypatybių ugdymas ir tobulinimas, krūvio kaita atskirais mezociklais ir etapais, siekiant didžiausio sportininko darbingumo varžybose. Todėl atskirų sporto šakų metinio makrociklo struktūroje tiksliai fiksuojama atitinkamo etapo, periodo trukmė, bet svarbiau­sias svertas yra varžybų kalendorius. Metinio makrociklo sudarymas yra kūrybinis trenerio, mokslininko ir sportininko darbas. Numatant treniruotės priemonių kiekybinius ir kokybinius etapų, periodų rodiklius laiko atžvilgiu, galima sudaryti keliolika metinio makrociklo variantų. Mikrociklo, etapo pratybos turi būti planuojamos tokiu nuoseklumu: krūvis, greitas jo poveikio rezultatams nustatymas, treniruotumo būsenos įvertinimas, lyginimas su modeliu, korekcija ir vėl krūvis. Šitoks ciklas kartojamas daugelį kartų. 

Treniruotės vyksmo ciklas – sistemingas santy­kinai išbaigtų treniruotės struktūrinių vienetų (pratybų, mikro-, mezo-, makrociklų) kartoji­masis. Jis padeda sisteminti treniruotės principus, uždavinius, metodus ir priemones. Praktiškai tai įgyvendinant, remiantis kiekybiniais ir kokybiniais rodikliais, būtina atsižvelgti į atskiros sporto šakos specifiką ir apibendrintą sportininkų patirtį. 

Literatūra:

  1. Martin D. Handbuch Trainingslehre / D. Martin, K. Carl, K. Lehnertz. – 2., unveränd. Aufl. Schorndorf: Hoffmann, 1993. 
  2. Milašius K. Ištvermę lavinančių sportininkų organizmo adaptacija prie fizinių krūvių: monografija. Vilnius: VPU, 1997.   
  3. Karoblis P. Sporto treniruotės teorija ir didaktika. Vilnius: Egalda, 1999. 
  4. Karoblis P. Sportinės treniruotės struktūra ir valdymas. Vilnius: RSITC, 1994.  
  5. Karoblis P. Bėgimo treniruočių metodika. ­Vilnius: Mintis, 1974.  
  6. Karoblis P., Krasaitienė A., Krasaitis A. Tempo run­ning II Track Technique, 1978, Vol. 73. 
  7. Karoblis P., Skernevičius J. Sportinės treniruotės pagrindai. Vilnius: Mintis, 1978. 
  8. Karoblis P. Bėgimo treniruočių metodai ir ilgių nuotolių mikrociklų variantai. Vilnius: RSMK, 1980.  
  9. Karoblis P. Lengvoji atletika: vadovėlis respublikos aukštųjų mokyklų geografijos ir fizinio lavinimo specialybės studentams. Vilnius: Mintis, 1985.  
  10. Karoblis P. Moterų barjerinio bėgimo treniruotė.­ Vilnius: RSMK, 1985.  
  11. Karoblis P. Lengvaatlečių pedagoginės kontrolės metodinės rekomendacijos. Vilnius: RSMK, 1987.  
  12. Karoblis P. Jaunųjų bėgikų treniruočių metodika.­ Vilnius: RSMK, 1987. 
  13. Karoblis P. Bėgikų treniruočių pagrindai: monogra­fija. Vilnius: Mokslas, 1989. 
  14. Karoblis P., Sokas J., Juocevičius A. Atstatomųjų priemonių panaudojimas bėgikams treniruotėse. ­Vilnius: RSITC, 1989.  
  15. Karoblis P. Sportinės treniruotės struktūra ir valdymas.  Vilnius: RSITC, 1994.
  16. Karoblis P. Sportininkų ištvermės ugdymas. ­Vilnius: LTOK, 1996.  
  17. Karoblis P. Fizinių pratimų kompleksai.  Vilnius: RSITC, 1996
  18. Kepežėnas A., Žemaitytė D. Relation between peri­odical structure of the rhythmogram and working ca­pacity in sportsmen II Abstracts of lQ-th International Congress Elekctrocardiology. Bratislava, 1983.
  19. Skernevičius J. Sporto treniruotės fiziologija. Vilnius: LTOK, 1997.  
  20. Sporto terminų žodynas / Parengė S. Stonkus. Kaunas: LKKI, 1996.  
  21. Stonkus S. Žaidimų teorija. Žaidimai: teorija ir didaktika: vadovėlis / S. Stonkus, A. Zuoza, V. Jankus, R. Pacenka. Kaunas: LKKI, 1998, p. 7–196.
  22. Платонов В. Н. Общая теория подготовки спортсменов в олимпийском спорте. Киев: Олимпийская литература, 1997.  
  23. Теория и методика физического воспитания / Под общ. ред. Л. П. Матвеева и А. Д. Новикова. Москва, 1976, Т. 1.
  24. Запорожанов В. А. Педагогический контроль как аппарат управления тренировочным процессом // Управление тренировочным процессом высококвалифицированных спортсменов / Под ред. В. А. Запорожанова, В. Н. Платонова. 1985, с. 52–79.