T-COACH.LT – Sportininko būsenos reguliavimas ir pasirodymas varžybose (I dalis)

Ruošdamiesi varžyboms keletą savaičių treniruojatės, ruošiatės ir, atrodo, viskas einasi gerai. Artėjant varžyboms, didėja jūsų pasitikėjimas savimi ir kartu laukimas, malonus susijaudinimas. Tačiau staiga, varžybų dienai atėjus, imate jaudintis, atsiranda netikrumo jausmas bei galimos nesėkmės nuojauta. Kas atsitiko? Sportininko būsena varžybų dieną yra svarbiausias pasiruošimo varžyboms elementas. Nebesvarbu, koks buvo sportininko pasitikėjimas savimi, motyvacija ar fizinis pasiruošimas iki tol. Kaip pasakė Roger Bannister, pirmasis nubėgęs mylią per mažiau nei 4min, pasitikėjimas, buvęs iki varžybų dienos, gali labai staigiai dingti.

Sportininko būsena prieš varžybas gali būti apibūdinama tokiais žodžiais kaip sužadinimasjaudulys, nerimas, nerimastingumas, mobilizacija. Kaip konkrečiai reiktų įvardinti šią būseną, iki šiol nesutariama. Dažniausiai vartojami žodžiai „jaudulys“ arba „nerimas“, tačiau jie turi neigiamą atspalvį – asocijuojasi su kažkuo, kas kenkia pasirodymui varžybų metu. Galbūt net ne tiek svarbu, kokiu žodžiu įvardiname sportininko būseną, kiek tai, ką mes apie ją žinome ir kaip ją suprantame. Tyrėjai Zaichkowsky ir Takenaka pateikė išsamų priešvaržybinės būsenos apibūdinimą. Jie sako, kad priešvaržybinėje būsenoje galima išskirti 3 lygmenis:

  1. fiziologinis sužadinimas (arba suaktyvinimas), apimantis širdies ritmo, kraujospūdžio, liaukų ir galvos smegenų žievės aktyvumo pakitimus;
  2. pasikeitimai elgesyje – padidėjęs motorinis aktyvumas;
  3. emociniai ir kognityviniai atsakai – sportininkas vertina savo būseną, fiziologinius procesus, savo elgesį ir iš to kyla emocinės reakcijos. 

Priešvaržybinis jaudulys gali būti labai įvairaus stiprumo, nuo visai nežymaus iki labai stipraus. Vieni sportininkai tokią būseną priima teigiamai, didėja jų pasitikėjimas savimi, motyvacija, ištvermė, jėga, sensorinis pojūčių aštrumas, kiti – neigiamai, atsiranda baimė, išgąstis, raumenų įtampa, sunkus kvėpavimas, koordinacijos sutrikimai ir kitos kliūtys, trikdančios pasirodymą. 

Šiame straipsnyje autoriai Taylor ir Wilson siekia: 

  • pateikti keturis teorinius modelius, aiškinančius ryšius tarp priešvaržybinės būsenos (jaudulio) ir pasirodymo: apverstosios U hipotezę (autoriai Yerkes ir Dodson), individualių optimalaus funkcionavimo zonų modelį (autorius Hanin), katastrofų teoriją (autoriai Hardy ir Fazey) ir pakeitimo teoriją (autorius Kerr); 
  • apibrėžti jaudulio priežastis, įskaitant nepakankamo sujaudinimo, per didelio sujaudinimo ir optimalaus sujaudinimo būsenas; 
  • pasiūlyti praktines kognityvinesir fiziologines intervencijas, kuriomis galima siekti paskatinti optimalią sportininkų būseną; 
  • pateikti sportininkų ir trenerių požiūrį į jaudulio svarbą sportininko sėkmei.

Priešvaržybinės būsenos ir pasirodymo modeliai

Sportininko būsenos poveikis pasirodymui buvo pripažįstamas visuomet, tačiau modeliai aiškinantys šį ryšį, vystantis sporto psichologijai, kito. Pats priešvaržybinis jaudulys dabar suprantamas kaip sudėtingas reiškinys, apimantis daug tarpusavyje persipynusių kognityvinių ir somatinių veiksnių. Negana to, priklausomai nuo to, kuris modelis, aiškinantis būsenos ir pasirodymo ryšį, bus pasirinktas, lems vienokias arba kitokias poveikio priemones sportininko būsenai, o tai, savo ruožtu, turės teigiamos arba neigiamos įtakos pasirodymui varžybose.

Apverstosios U hipotezė

Apverstosios U hipotezė (angl. “inverted-U hypothesis”), dar dažnai vadinama Yerkes-Dodson dėsniu, yra bene populiariausias ryšio tarp sportininko būsenos (jaudulio) ir varžybinio pasirodymo aiškinimo modelis. Pagal šį modelį, stiprėjant jauduliui nuo silpno iki vidutinio, sportininko pasirodymo kokybė gerėja. Tačiau, kai jaudulys tampa stiprus, pasirodymo kokybė krenta. 

Tačiau Yerkes ir Dodson savo tyrime, atliktame su žiurkėmis, iš tikro siekė paaiškinti ryšį tarp dirgiklio intensyvumo ir užduoties atlikimo eksperimente, kuriame reikėjo išmokti perbėgti labirintą. Šiame eksperimente minėti tyrėjai keitė elektros smūgio stiprumą, kuriuo buvo veikiamos žiurkės, bei apšvietimą. Jie nustatė, kad geriausiai žiurkės išmoksta perbėgti labirintą tuomet, kai yra tam tikras dirginimo (stimuliacijos) lygis. Grafiškai pavaizdavę stimuliacijos stiprumą ir tai, kaip žiurkėms sekėsi išmokti perbėgti labirintą, Yerkes ir Dodson gavo kreivę, kuri savo forma priminė apverstą U raidę. Tyrėjai padarė išvadą, kad geriausiam išmokimui reikalingas tam tikras dirgiklio intensyvumas, ir taip pat tai, kad kuo sudėtingesnė užduotis, tuo mažesnis dirgiklio intensyvumas reikalingas, kad užduotis būtų atlikta geriausiai. 

Vėliau, 1970-aisiais, Oxendine pritaikė apverstosios U hipotezę sportininkų pasirodymui ir susiejo ją su sporto šakomis. Pasak šio autoriaus, vidutinis jaudulio lygis tinka daugumai motorinių užduočių. Tačiau Oxendine taip pat teigė, kad tinkamiausią jaudulio lygis priklauso nuo specifinės sportinės užduoties, kurią reikia įvykdyti. Jis teigė, kad norint gerai atlikti „grubias“, sąlyginai paprastas motorines užduotis, tokias, kurioms reikia jėgos ir greičio (pvz., rutulio stūmimas, futbolas, ledo ritulys), reikalingas didelis jaudulio (arba kitaip, įtampos) lygis. O žemas jaudulio lygis, pasak Oxendine, geriausiai tiks tuomet, kai reikės atlikti užduotis, reikalaujančias tikslių raumenų judesių, pastovumo, koordinacijos ir koncentracijos (pvz., golfas, tenisas, nardymas, šaudymas). 

Iš praktinės pusės apverstosios U hipotezė sako, kad treneriai į visus sportininkus turėtų žiūrėti vienodai. Kitaip sakant, nepriklausomai nuo meistriškumo lygio, patyrimo, varžybinės aplinkos ar vidinių veiksnių, visiems turėtų būti vidutinio stiprumo jaudulys. Taigi išeitų, jog prieš varžybas jį reiktų padidinti arba sumažinti iki vidutinio. Tačiau su tuo nevisai galima sutikti – vėlesni tyrimai atskleidė, kad kai kuriems sportininkams geriau sekasi tuomet, kai jaudulys (įtampa) yra gana didelis. Taigi sumažinus šių sportininkų jaudulio lygį, nukentėtų jų varžybinio pasirodymo kokybė. Be to, sportininkų jaudulys dar priklauso ir nuo varžybų lygio. Kai varžybos „paprastos“, jaučiama mažesnė įtampa nei tuomet, kai varžybos „sunkios“. 

Taip pat yra duomenų, rodančių, kad jaudulio lygis priklauso ir nuo aplinkos, kurioje vyksta varžybos, ar situacijos. Pavyzdžiui, tenisininkas gali patirti skirtingo stiprumo jaudulį žaisdamas vienetus nei dvejetus. Be to, svarbų vaidmenį vaidina dėmesys, kognityvinis įvertinimas, pasitikėjimas, motyvacija, įnašas į veiklą, fizinis pasiruošimas ir sveikatos būsena. 

Kadangi apverstosios U hipotezė nepaaiškina visų šių individualių skirtumų, buvo sukurti nauji modeliai. 

Individualių optimalaus funkcionavimo zonų teorija

Po to, kai buvo pastebėti sėkmingai pasirodančių sportininkų priešvaržybinės būsenos individualūs skirtumai, atsirado Hanin teorija. Pačioje pradžioje ši teorija buvo vadinama „individualios optimalios zonos“ (IOZ, angl. „“individual optimum zone”) modeliu, pabrėžiant individualių ypatumų svarbą. Vėliau Hanin ėmė šį modelį vadinti „optimalaus funkcionavimo zonos“ (ZOF) modeliu, kol galiausiai buvo prieita prie dabartinio pavadinimo – individualios optimalaus funkcionavimo zonos (IOFZ, angl. „individual zones of optimal functioning“). 

Pasak Cratty ir Hanin, IOFZ teorija atsirado stebint sportininkus – irkluotojus, šuolininkus į vandenį, gimnastus ir parašiutininkus. Nors Hanin tyrimas patvirtino prielaidą, teigiančią, kad priešvaržybinė būsena yra svarbus veiksnys, veikiantis sportininko pasirodymą, jo rezultatai nerodė šio ryšio, skaičiuojant visos grupės rezultatus bendrai. Todėl šis tyrėjas padarė išvadą, kad kiekvienam žmogui būdingas individualus optimalaus jaudulio lygis. Taigi, pagal IOFZ modelį, optimalus priešvaržybinio nerimo (arba įtampos) lygis gali svyruoti nuo labai žemo iki labai aukšto, priklausomai nuo sportininko savybių. 

Nepaisant to, kad buvo daug bandymų patvirtinti Hanin darbo rezultatus, literatūros apžvalga rodo, kad gaunami rezultatai nevienareikšmiški. Kartais IOFZ teorija neteisingai interpretuojama ir suprantama kaip apverstosios U hipotezės tąsa. Toks modelių supainiojimas iš dalies vyksta dėl to, kad ir pagal IOFZ teoriją jaudulio lygiui peržengus „individualias optimalaus funkcionavimo zonas“, nukenčia pasirodymas varžybose. Tačiau iš tikro, nepaisant to, kad abi teorijos kalba apie tam tikrą nerimo intensyvumo intervalą, kuomet varžybinis pasirodymas yra geriausias, šios teorijos skirtingai aiškina optimalų jaudulio intensyvumą. Pasak Hanin, jo IOFZ teorijos pagrindinė prielaida yra ta, kad emocinė reakcija yra: 1) dalis adaptyvios arba neadaptyvios reakcijos, kylančio individui sąveikaujant su aplinka; 2) pagrindinė žmogaus psichobiosocialinės būsenos ir pasirodymo kokybės savybė; 3) apspręsta to, kaip žmogus interpretuoja savo aplinką; 4) ankstesnių svarbių momentų atspindys. Taigi pagal IOZF modelį, individualūs skirtumai atsiranda ne tik dėl pačių sportininkų, bet ir dėl aplinkos bei sąlygų ypatumų. 

Katastrofų teorija

Kadangi buvo labai sunku teoriškai paaiškinti ir išmatuoti priešvaržybinę būseną ir jos poveikį pasirodymui, kai kurie tyrėjai suabejojo, ar verta plėtoti modelius, kuriuose priešvaržybinė būsena suprantama kaip vienalytis reiškinys ir ieškoma tiesioginio ryšio tarp šios būsenos ir pasirodymo kokybės. Todėl, atsižvelgiant į priešvaržybinės būsenos įvairiapusiškumą, buvo pradėti siūlyti sudėtingi modeliai, apimantys kognityvinių, somatinių ir pasitikėjimo savimi aspektų sąveiką. 

Hardy pabrėžė, kad priešvaržybinėje būsenoje (jaudulyje, įtampoje) galima išskirti kognityvinius (mintis), somatinius (fiziologinius) ir pasitikėjimo savimi aspektus, kurių poveikis varžybiniam pasirodymui yra ne suminis, o sąveikaujantis. Šią teoriją autorius pavadino Katastrofų modeliu (angl. “catastrophe theory”). 

Kaip rašo Taylor ir Wilson, katastrofų modelis teigia, kad fiziologinis sužadinimas nėra atskira reakcija, o priešingai – priklauso nuo kognityvinio jaudulio (minčių, keliančių jaudulį). Kitaip sakant, kognityvinis priešvaržybinės būsenos – jaudulio, įtampos, – komponentas suprantamas kaip mintys, atspindinčios įvairius nuogąstavimus ir blogą nuojautą, o šalia jo yra ir somatinis komponentas, kuris atspindi fiziologines sportininko reakcijas. Taigi tokiose situacijose, kur fiziologinis aktyvumas yra didelis, papildomas kognityvinis nerimas pasirodymą veikia neigiamai. O tuomet, kai fiziologinis sužadinimas žemas, kognityvinio nerimo padidėjimas gerina varžybinį pasirodymą. Kitaip sakant, pasirodymas blogėja tuo atveju, kai šalia ir taip jau didelio fiziologinio sužadinimo atsiranda kognityvinis nerimas – tokia situacija įvardinama kaip „katastrofa“. 

Pakeitimo teorija

Kai kurie sporto psichologai mano, kad svarbiausias veiksnys, galintis paaiškinti ryšį tarp priešvaržybinės įtampos ir varžybinio pasirodymo, yra tai, kaip pats sportininkas vertina savo būseną. Kitaip sakant, jeigu sportininkas jaučiamą įtampą (jaudulį) vertins teigiamai, tai ji pasirodymui padės. Tačiau, jei patiriama įtampa bus vertinama kaip neigiama emocija, jaudulys tik didės ir tai blogins pasirodymą varžybose. Taigi norėdamas, kad pasirodymas varžybose būtų sėkmingas, sportininkas turėtų įžvelgti pozityviąsias savo priešstartinės būsenos puses (pvz., organizmas mobilizuojasi, pasiruošia veikti; kadangi varžybos yra ne tokia pati situacija kaip treniruotė, normalu, kad sportininkas reaguoja ir elgiasi kitaip nei įprastą dieną). 

Pagal pakeitimo teoriją (angl. “reversal theory”), jaudulys arba įtampa bėgant laikui yra suvokiami nevienodai. Autoriai, Taylor ir Wilson, pateikia pavyzdį, kaip teniso žaidėjas varžybų pradžioje jaučia didelį pasitikėjimą savimi bei motyvaciją, todėl patiriamą įtampą interpretuoja teigiamai. Tačiau nesėkmingai atlikus keletą smūgių, rezultatas netenkina, keičiasi nuotaika ir tas pats jaudulio lygis dabar jau interpretuojamas kaip neigiamas ir ima kenkti pasirodymui. Taigi ši teorija teigia, kad varžybinis jaudulys nėra pastovus, priešingai – jis keičiasi varžybų metu. 

Tačiau, šis modelis, nors ir pripažįstamas kaip tinkama alternatyva kitiems modeliams, visgi lieka daugiau aprašomojo pobūdžio, o jį patvirtinančių tyrimų atlikta gana mažai. Todėl jo praktinis taikymas nėra visiškai aiškus. Visgi panašu, kad labai svarbų vaidmenį tam, kaip sportininkas interpretuoja savo būseną (konkrečiau, patiriamą įtampą ar jaudulį), priklauso nuo jo nuotaikos. Taigi tam, kad treneris galėtų nusakyti, koks yra sportininko optimalus jaudulio (arba įtampos) lygis, jis pirmiausia turėtų įvertinti vyraujančias sportininko nuotaikas ir tai, kaip jos veikia priešvaržybinio jaudulio interpretacijas.

Jaudulio (įtampos) priežastys

Klausimas, kurį kelia straipsnio autoriai – kodėl sportininkai jaudinasi (jaučia įtampą)? Kodėl skirtingi sportininkai patiria skirtingo intensyvumo jaudulį ir kodėl kai kuriems sportininkams ar komandoms būna būdingas per didelis arba per mažas susijaudinimas? 

Siekdami atsakyti į klausimą apie tai, kas lemia sportininkų patiriamo jaudulio stiprumą, viename iš savo tyrimų, tyrėjai Raglin ir Pritchard lengvaatlečius suskirstė į tris grupes: optimistus (yra laimėję anksčiau ir tikisi laimėti šiose varžybose, pvz., Tiger Woods, sakantis: „kiekvieną kartą žaisti einu nusiteikęs laimėti turnyrą“), gynybiškus pesimistus (tuos, kurie sau užsibrėžia labai žemus tikslus, kad apsaugotų save nuo galimos nesėkmės, bet kartu naudojasi tuo kaip motyvacija išvengti nesėkmės, pvz., olimpinis čempionas Dan Jansen apie 1994 olimpines žaidynes: „ėjau nieko iš savęs nesitikėdamas, nes nenorėjau nusivilti“) ir tikrus pesimistus (tuos, kurie iš savęs tikisi ir iš tikro pasiekia žemus rezultatus). 

Vėliau buvo nustatyta, kad daugumai sportininkų būdinga gynybiškas pesimizmas, tačiau vyrai, palyginus su moterimis dažniau būna optimistai. Be to, optimistams būdingas žemesnis priešvaržybinės įtampos lygis nei gynybiškiems arba tikriesiems pesimistams. Taigi priešvaržybinės būsenos intensyvumą didele dalimi paaiškina pačio sportininko optimistinis arba pesimistinis požiūris. Tačiau įdomus šių tyrėjų atradimas buvo tas, kad nepriklausomai nuo to, jog gynybiškų pesimistų patiriamas jaudulys buvo didesnis nei optimistų, varžybose būtent pirmieji pasirodė geriau. Tyrėjai padarė išvadą, kad gynybiškieji pesimistai pasinaudojo savo didesniu jauduliu kaip motyvacijos šaltiniu. 

Per didelio jaudulio (įtampos) priežastys

Kaip teigia Taylor ir Wilson, didelės reikšmės per dideliam jauduliui turi pasitikėjimo savimi stoka. Šie autoriai cituoja Hanin, pasak kurio, sportininko emocinės reakcijos bei jaudulys priklauso nuo to, kiek jis mano galįs pasiekti savo tikslus. Kadangi gynybiški ir tikrieji pesimistai labiau abejoja galį pasiekti užsibrėžtus tikslus, jie patiria didesnį jaudulį (įtampą). Tačiau skirtumas tarp šių dviejų pesimistų grupių yra tame, kad gynybiški pesimistai sugeba žemus lūkesčius paversti motyvacija. Kai jie ateina į varžybas, jų pasitikėjimas savimi auga ir tai leidžia pasiekti geresnius rezultatus. 

Tačiau tuomet, kai pasitikėjimas savimi labai žemas, jis pasireiškia iracionaliomis mintimis, kurios atspindi netikslius ir žalingus įsivaizdavimus apie savo pasirodymą. Paprastai pasitikėjimo savimi suteikia treniruotės. Tuomet, kai sportininkas jaučia, kad treniruotasi buvo nepakankamai, jis jaučia ir pasitikėjimo savimi stygių. Kaip yra pasakęs NBA treneris Pat Riley: „Kai sieki tikslo nepasiruošęs, imi save spausti. Kuo labiau stengiesi, tuo prasčiau sekasi. Kuo prasčiau sekasi, tuo labiau jautiesi neužtikrintas, kol galiausiai imsi galvoti, kad tau būtinai nepasiseks. Prastas pasiruošimas yra gero pasirodymo priešas“. 

Yra išskiriamos 5 sritys, kurių įvertinimas lemia per didelį jaudulį arba neigiamas reakcijas į jį. Šios sritys tai: 

  1. reikalavimai, kurie keliami sportininkui varžybinėje situacijoje; 
  2. sportininko resursai (galimybės) tuos reikalavimus įgyvendinti; 
  3. situacijos pasekmės; 
  4. pasekmėms priskiriama reikšmė; 
  5. kūno procesų įsisąmoninimas. 

Kita sportininko savybė, nuo kurios priklauso per didelis jaudulys, yra dėmesio sutelkimas į varžybų rezultatus, pasekmes, o ne patį procesą. Nesvarbu, ar rezultatai bus teigiami, ar neigiami, galimų varžybų pasekmių svarstymas tik sudaro papildomą įtampą ir atitraukia dėmesį nuo dalykų, kurie galėtų padėti geriau pasirodyti. Nideffer nuomone, įvairūs dėmesį blaškantys veiksniai, tiek vidiniai (pvz., buvusių įvykių prisiminimas, pernelyg didelis dėmesys kūno biomechanikai, būgštavimai dėl nereikšmingų dalykų), tiek išoriniai (pvz., aktyvūs gerbėjai mojuojantys vėliavėlėmis arba švilpimas) kliudo sėkmingai pasirodyti varžybose. 

Socialinės per didelio jaudulio priežastys yra kitų žmonių, reikšmingų sportininkui (pvz., šeimos narių, komandos narių, trenerių, draugų, žiniasklaidos), lūkesčiai. Kai sportininkas jaučiasi negalįs pateisinti jam keliamų lūkesčių, jis jaučia grėsmę savigarbai, o taip pat baimę prarasti kitų meilę ir palaikymą. Čia cituojamas Joe DiMaggio, kuris taip aiškino savo pastangas kuo geriau sužaisti kiekvienose varžybose: „Nes tribūnose gali būti berniukas, kuris niekada anksčiau nematė manęs žaidžiančio“. 

Per mažo jaudulio (įtampos) priežastys

Per mažai įtampai (jauduliui) prieš varžybas daugiausia reikšmės turi psichologiniai ir fiziniai veiksniai, o socialiniai veiksniai čia vaidina antraeilį vaidmenį. Pavyzdžiui, vienas iš psichologinių per mažo sujaudinimo priešvaržybinės būsenos veiksnių yra per didelis pasitikėjimas savimiTokie sportininkai paprastai tiki, kad jiems varžybose pasiseks, net jei jie labai ir nesistengs, o dėl tokio įsitikinimo jų kūnas nėra pasiruošęs varžytis. 

Kiti veiksniai, galintys sukelti per mažą jaudulį – suinteresuotumo arba noro varžytis stoka. 

Czikszentmihalyi pateikia kitokį per mažo intensyvumo priešstartinės būsenos priežastį. Jis sako, kad sportininkai, kurie jaučia, jog jų galimybės viršija varžybų reikalavimus, patiria nuobodulį, kuris savo ruožtu sukuria nepakankamą priešvaržybinį jaudulį. Sportininkas, kuris daug pranašesnis už savo varžovus dažnai būna nepakankamai sužadintas. Tokia nepakankamos įtampos būsena lemia nepakankamą dėmesio koncentraciją, iš to sekančias kvailas klaidas ir prastą pasirodymą, o kartais net pralaimėjimą situacijoje, kur pralaimėjimas atrodė neįmanomas. Kaip rodo tyrimai, sportininkai išties jaučia mažiau jaudulio prieš varžybas, kurias laiko „paprastomis“, „nesvarbiomis“, nei prieš „sunkias“ ar „svarbias“ varžybas. „Nesvarbios“ arba „paprastos“ varžybos nereikalauja iš sportininkų atskleisti visas savo galimybes. 

Optimalus jaudulys (įtampa)

Optimalus jaudulys reiškia, jog fiziologinis ir kognityvinis jaudulys (įtampa) yra idealus arba optimalus ir leis sportininkui varžybų metu atskleisti visus savo sugebėjimus. Tačiau svarbu prisiminti, kad nėra tokio jaudulio lygio, kuris būtų optimalus visiems sportininkams. Tai labai individualu. Be to, optimalaus jaudulio neįmanoma automatiškai pasiekti kiekvienose varžybose. Jis priklauso nuo daugelio situacinių, socialinių, asmeninių ir kitokių veiksnių, kuriuos sportininkas ne visuomet įsisąmonina, o kartais tiesiog nekontroliuoja. Taigi treneriopirmasis tikslas yra išmokyti sportininką stebėti ir valdyti, t.y. pasiekti ir išlaikyti, sau optimalų priešvaržybinį jaudulį

Optimalaus jaudulio (įtampos) nustatymas

Tiek IOFZ, tiek katastrofų modelis teigia, kad kiekvienas sportininkas turi savo jaudulio lygį, kuriam esant jam sekasi geriausiai. Tačiau kaip tą jaudulio lygį nustatyti? 

Hanin tam pasiūlė du metodus. Pirmiausia šis autorius pasiūlė sportininkui peržvelgti visą buvusį sezoną ir nustatyti ryšius tarp jo priešvaržybinės būsenos, likus valandai iki varžybų pradžios, ir pasirodymo varžybose. Tokia analizė leis nustatyti, kokiam jaudulio lygiui esant, sportininkui pavyksta parodyti geriausius rezultatus. 

Tačiau sekti visą sportininko sezoną yra gana sudėtinga, todėl šis metodas nėra labai praktiškas. Be to, ne visada pavyksta pagauti sportininką prieš pat varžybas arba patiems sportininkams tokie matavimai yra nepageidaujami. Kartu tyrimai rodo ir tai, kad susitelkimas ties varžybiniu jauduliu prieš pat varžybas gali tik padidinti įtampą. Todėl Hanin pasiūlė papildomą metodą, kuris remiasi retrospekcija (praeities atgaminimu). Šis tyrėjas nustatė, kad sportininkai gali gana tiksliai atgaminti tai, kiek jaudinosi prieš varžybas, praėjus net 18 dienų. Taigi buvo pasiūlyta optimalų jaudulio lygį vertinti siejant varžybinį pasirodymą su priešvaržybiniu jaudulio lygiu, kurį sportininkai nusako jau pasibaigus varžyboms.

Literatūra:

  1. Taylor, J., & Wilson, G.S. (2002). Intensity regulation and sport performance. In J. Van Raalte & B. Brewer (Eds.) Exploring Sport and Exercise Psychology (2nd ed.) (pp. 99-130). Washington, D.C.: American Psychological Association;
  2. R. Malinauskas. Sporto psichologijos pagrindai: studijų knyga; Lietuvos kūno kultūros akademija. – Kaunas: LKKA, 2003;
  3. R. Martens. Sporto psichologijos vadovas treneriui. – Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras;
  4. K. Miškinis, E. Skyrius. Trenerio veiklos optimizavimas. – Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras, 2005.